#AHAMOMENT: JURGA APIE NOSTALGIJĄ

Gali būti, jog šiomis dienomis Jus aplankė nostalgija – tačiau nebūtinai dėl to, kad baigėsi vasara. Savo įkvėpimu dalijasi mūsų komandos narė Jurga Bakaitė.

Kai kam šoką sukelia Google Timeline funkcija, fiksuojanti kiekvieną dieną aplankytas vietas, leidžianti pažiūrėti tikslų kiekvienos dienos maršrutą ir net naudotas transporto priemones. Man nerimą tą pačią akimirką užgožė azartas ir smalsumas tyrinėti šiaip jau niekuo neypatingų dienų kasdienybę, kurios kitu atveju niekada neprisimintum.

Tokiu pat principu Facebook‘as vartotojams periodiškai rodo kelių metų prisiminimus; kažkas kuria ir naudoja app’sus, kas kiek laiko „primenančius“ senas nuotraukas ar muziką.

Apčiuopiamų produktų pasaulyje, kaip žinia, yra smetoniškų ledų ir sovietinių dešrelių (ar atvirkščiai), atsiranda post-Soviet chic mada ir gastronomija, dribsnių bare siūlomi pusryčiai kaip vaikystėje, ir net nepradėsiu apie seną muziką, pokemonų sėkmę ir visus perdarytus bei pratęstus Holivudo filmus.

Nežinia, kur tie rinkodarininkai, kuriantys naujoves ir inovacijas – staiga pajunti, kad esi retrogradas, atžagareivis, maloniai įklimpęs praeityje kaip kokiame aptirpusiame „Veliuonos“ saldainyje.

Tai nėra didinga ir graži praeitis – tiesą sakant, kaip praeitis, nostalgija yra gana menka, labai netiksli ir šiek tiek apgailėtina. Tačiau kaip ji veikia ir kodėl aplink jos tiek daug?

Svetlana Boym rašo, jog kadaise nostalgija buvo vadinama liga, pasireiškianti kareiviams: su jos požymiais buvo kovojama labai griežtomis bausmėmis, o simptomai neva geriausiai išnykdavo pavojaus ir baimės akistatoje. Panašiai nostalgija, pastebima, veikia ir emigravusius žmones: supaprastinus – pirmoji karta sunkiai dirba įsitvirtindami, neleidžia sau nuklysti prie pašalinių minčių, ir tik antroji ima dvejoti, svarstyti, klausti klausimus apie savo istoriją.

Taigi, nostalgija mus apima, kai pasaulyje pritrūksta aiškumo, optimizmo, kai nesame tikri dėl ateities. Vartotojai bijo progreso; naujovės ir pasirinkimo laisvė kelia stresą ir nuobodulį – užtat praeities užuomina labai gerai patraukia dėmesį.

Nebereikia kurti istorijos, nes žmogus, turėdamas vienintelį fragmentą, ją susikurs pats, ir galbūt tai bus geriausia įmanoma istorija apskritai. Nostalgija, kaip gynybinis mechanizmas, išlaisvina nuo reikalavimo apskritai kuo nors būti ir grąžina į tiesiog gerą ir jaukią aplinką. Staiga atsiduriame vietoje, kurioje į pasaulį grįžta prasmė ir tikėjimas. Ši vieta neturi aiškių kontūrų – galbūt tai vaikystė, jaunystė, galbūt praėjęs laikotarpis – iš tikrųjų nesvarbu, ar jame apskritai kada nors buvome.

Šis mechanizmas tikrai aktualus Lietuvoje, kur visuomenė išgyveno tiek daug pasikeitimų, jis padeda suprasti ir neva nenorinčią suaugti Y kartą. Nostalgiją galima išnaudoti beveik be ribų (skonis, klausa, rega – nostalgiją gali sukelti ir prieš dvidešimt metų darytos nuotraukos, ir kotletai), iškraipant ir improvizuojant iki absurdiškos ar net provokuojančios ribos (lietuvių postsovietinio maisto restoranas Londone pavadinimu „Chikatilo“ ir kūjis ir pjautuvas ant Adidas marškinėlių). (Negalėtum sakyti, kad nostalgija užsiima propaganda, nes ji nesiūlo iš tikrųjų grįžti į praeitį, tačiau, tenka pripažinti, ji tikrai gali suparalyžuoti).

Nostalgijos potencialas kuria vertę. Nesvarbu, kad galimybė trumpam grįžti į praeitį yra tokia nereikšminga produkto dalis, kaip ta funkcija pamatyti, kur lankeisi praeitą mėnesį – tačiau būtent ji sukuria aha! momentą ir apgina mus nuo neraminančių klausimų apie dabartį.

Museum of Endangered Sounds:
http://www.savethesounds.info/